Asmenybės

"Netekome Juozo Apučio - išskirtinio talento rašytojo, Nacionalinės premijos laureato, redaktoriaus, vertėjo, eseisto, aktyvaus visuomenininko, piliečio, kuriam visąlaik rūpėjo dvasinių vertybių prioritetas ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. Rašytojas savo kūriniuose - novelėse, romanuose, apysakose, straipsniuose, recenzijose - nelikdavo abejingas paprastam žmogui, skausmingiems jo egzistencijos klausimams, žmogaus ir gamtos ryšiui. Jo kūryba įkvėpė daugelį kitų meno sričių kūrėjų, Jis padėjo atsiskleisti ne vienam pradedančiajam talentui.

Reiškiu nuoširdžią užuojautą rašytojo artimiesiems, kolegoms, draugams", - sakoma valstybės vadovės užuojautoje.

Lietuvių prozininkas, vertėjas J. Aputis eidamas 74-uosius po ilgos ir sunkios ligos mirė sekmadienį Vilniuje.

Paskutinės rašytojo knygos - 2004 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleista J. Apučio novelių knyga "Vieškelyje džipai", 2006 m. leidyklos "Alma littera" išleistas pokalbių ir esė rinkinys "Maži atsakymai į didelius klausimus". 2005 m. už savo kūrybą J. Aputis pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, yra apdovanotas daugeliu literatūros premijų.

Daug laiko praleidęs senajame etnografiniame Zervynų kaime ant Ūlos kranto, Eltos agentūros korespondentės prieš keletą metų aplankytas J. Aputis yra sakęs, kad Zervynų ramybė nuteikdavusi kūrybiniam darbui geriau negu sostinės šurmulys. Beveik 200 metų senumo troboje rašytojas žiemas ir vasaras leidęs, čia daug savo kūrinių parašęs nuo 1972 metų. Tvirtą bendruomeninę santvarką išsaugoję Zervynų dzūkai savo garsųjį kaimyną laikę ne savu, vis dėlto draugiškai pravardžiuodavę Barzda.

Rašytojas iš negyvenamo, labai nunykusio būsto savo rankomis buvo įsirengęs jaukų dviejų galų namą. Šeimininkas neslėpė, kad vietiniams gyventojams toks jo entuziazmas atrodęs tam tikras pamišimas. J. Aputis sakęs, jog apsiprasti kaime jam buvę lengviau, nes pats kilęs iš Žemaitijos kaimo.

Velionį ketinama šarvoti pirmadienį sostinės Šv. Jonų bažnyčioje.