Aplinkosauga

Kaip ir pranašavo žiniasklaidos atstovai, prieš savaitę Rio de Žaneire vykęs RIO+20 susitikimas visiškai nepavyko: daugiau nei 100 valstybių atstovai daug tuščiai kalbėjo, o galutinė deklaracija buvo tokia apgailėtina, kad net neverta užrašyti ant popieriaus lapo.

Viltis – verslininkų rankose

Iki šiol visi valdžios bandymai sustabdyti žmonijos veikiamus klimato pokyčius ir gamtos niokojimą buvo bevaisiai. Nors po pirmo susitikimo Rio de Žaneire praėjo 20 metų, beveik nei viena tuomet iškelta problema nebuvo išspręsta. Toliau naiviai tikėti politikais būtų tiesiog beprasmiška – metas pagalbos ieškoti kitur.

„Privatus sektorius gali pakeisti susidariusią situaciją ir perimti vadžias iš politikų rankų. Jie turi ne tik reikalingų išteklių, bet ir noro tai padaryti“, - apie „Žaliąją ekonomiką“ kalbėjo Carlosas Manuelis Rodriguezas, „Conservation International“ atstovas. Jo manymu, didžiosios pasaulio kompanijos – „Shell“, „Starbucks“, „Nestle“ ir pan. jau netrukus taps pokyčių priežastimi.

Verslininkai privalo planuoti daug metų į priekį, kad ir kaip bebūtų – gamybai reikalingi Žemės ištekliai sparčiai senka. Gamtos tausojimas ir tam reikalingi alternatyvūs būdai išteklių gavybą gali pratęsti dar daug metų į priekį: „Būtent jie ir paskatins visuomenę imtis priemonių bei įteisinti logiškus reglamentus“, - teigė Gerardas Bosas, IUCN aplinkos saugojimo sąjungos atstovas.

Išbandyta praktikoje

„Žalioji ekonomika” turi dvi medalio pusės. Ji taps ne pati maloniausia aplinkosaugos aktyvistams – teks pamiršti dalį savo ideologinių įsitikinimų, o verslininkai privalės suprasti, kad gamta negali būti alinama dėl aukštesnių akcijų kainų. Tam, kad abi stovyklos susikalbėtų, reikalinga viena bendra „kalba“. Tačiau ar tai įmanoma?

Pavanas Sukhdevas, vienas iš „Žaliosios ekonomikos“ aktyvistų, teigia, kad įmanoma susikalbėti. Jo nuomone, ta kalba gali būti bendra mokesčių sistema, kurioje būtų nurodoma, kiek žalos padaro, pavyzdžiui, vienas parduotas telefonas ar marškinėliai, ir kiek kompanija už tai privalo sumokėti. P.Sukhdevo ir jo bendražygių suformuotą modelį jau naudoja kelios pasaulio kompanijos.

Tai, kad „Žalioji ekonomika“ gali puikiai veikti praktikoje, parodė vokiečių sportinių prekių gamintojai „Puma“. 2010 m. kompanija buvo pirmoji, kuri į metinį biudžetą įtraukė 145 mln. eurų už žemės eikvojimą, oro taršą, vandens sunaudojimą ir t.t.

Paskyrus tikslią sumą, kur kas lengviau puoselėti ekologines idėjas. „Puma“ atstovas Jochenas Zeitzas teigė, kad dabar, vos nustatę problemą, jie gali imtis priemonių jai pašalinti. Pavyzdžiui, pradėti naudoti brangesnius alternatyvius išteklius ar pakeisti tiekėjus.

Be to, gegužės mėnesį „Žaliąją ekonomiką“ jau pripažino net 10 Afrikos valstybių. Nuo šiol gamtinio kapitalo (koraliniai rifai, miškai, savanos ir t.t.) ekonominė vertė bus įtraukiama į nacionalinę apskaitą.

Kritikuoja, užuot veikę

G.Boso atstovaujama IUCN dirba su „Nestle Nespresso“ tam, kad kompanijos produkcija būtų įpakuota dar lengviau perdirbamose pakuotėse. Tačiau tokios pastangos visai nežavi aplinkosaugos aktyvistų – jie jau ne kartą aršiai sukritikavo „Nestle“.

„Žalieji“ aktyvistai neretai peržengia visas įmanomas įžūlumo ribas, tačiau nebando imtis realių darbų. "Saugodami gamtą" jie tik kritikuoja ir, deja, nieko daugiau. Tai, žinoma, neapsaugos nei miškų, nei nykstančių gyvūnų rūšių. G.Boso teigimu, taip ir norisi jiems ištarti: „Nustokite skųstis! Imkite veikti!“. Gamtosaugininkams metas suprasti, kad 7 milijardai žmonių neišgyvens, misdami tik organiniais pomidorais, taigi, žala padaryta bus. Tačiau ją galima sumažinti.

2011 lapkričio mėn. vienas JAV aprangos tinklas laikraštyje „New York Times“ išpirko visą puslapį, įdėjo savo gaminamos striukės nuotrauką ir didelėmis raidėmis parašė „Nepirkite šitos striukės!“. Apačioje smulkiu šriftu išdėstė, kokią žalą gamtai padaro šio rūbo gamyba. „Žalieji“ tai pavadino tiesiog būdu privilioti daugiau pirkėjų, o padėkoti už ekologinės savimonės skatinimą nepanoro niekas...

Po 20 metų laukimo reikalingi net ir patys mažiausi pokyčiai. Laikas bėga, situacija tik blogėja. „Žalioji ekonomika“ nėra vaistas nuo visų ligų, tai – realus bandymas, kuris jau savaime yra vertingas.